Ko tikėtis iš šio blog'o?

Sako, „valgyk tam, kad gyventum, o ne gyvenk tam kad valgytum“ – kai paauglystėje išgirdau šią mintį, supratau, kad mano gyvenimas sukasi nuo valgymo iki valgymo. Viena vertus, maistas tikrai yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų ir turbūt tame nėra nieko bloga, bet kas tada, kai gyvenimas virsta į nenutrūkstamą valgymą? Kas tada, kai atsisakai bet kokio socialinio gyvenimo tam, kad galėtum greičiau grįžti namo ir užsidaręs vienas šlamšti? Šlamšti tiek, kol pasidaro sunku kvėpuoti, pradedi nekęsti savęs, kad ir vėl nesusilaikei, o tą kaltę ir gėdą užvalgai dar didesniu maisto kiekiu.
Tokia kadaise buvo mano kasdienybė.

 

Žinojau, kad man kažkas negerai. Bet vis galvojau, kad „tuoj susitvarkysiu“, kad tereikia susiimti ir įdėti valios pastangų ir viskas praeis. Man atrodė, kad visi aplink yra „žmonės kaip žmonės“, o aš viena tokia nenormali. Ko aš anuomet nežinojau, kad priklausomybė nuo maisto yra egzistuojantis sveikatos sutrikimas (trumpai ir suprantamai apie jį galima pasiskaityti čia). Panašiai kaip priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų.
 

Ilgus metus gyvendama su savo priklausomybe, dėl kurios buvau labai nelaiminga (bet uoliai tai slėpiau nuo aplinkinių, net ir nuo pačių artimiausių žmonių), ieškojau būdų sau padėti. Perskaičiau krūvas knygų apie mitybą ir išbandžiau turbūt šimtus būdų: nuo įvairių dietų, maisto papildų iki skirtingų sąmoningumo ugdymo praktikų (meditacija, sąmoningas kvėpavimas ir pan.).
 

Taip jau nutiko, kad savo ieškojimuose atradau augalinę mitybą. Nežinau, kiek tai susiję (nes gyvenimas – tai daugybės faktorių visuma), bet kaip tik tada prasidėjo mano ryškiai pastebimas sveikimo etapas. Pradėjusi sveikti supratau, kad kai jau pasveiksiu, būtinai pradėsiu apie tai kalbėti. Nes tikiu, kad tokių emocinių valgytojų kaip aš, gyvenančių slaptą apsirijimo priepuolių gyvenimą ir nuo to kenčiančių psichologiškai ir fiziškai, yra daugiau nei galiu numanyti, todėl jaučiu atsakomybę padėti kitiems išbristi iš to, iš ko išbridau pati.
 

Tiesa, sveikdama supratau, kad tai, deja, nėra liga, nuo kurios iki galo pasveikstama. Priklausomybė nuo maisto – kaip ir bet kuri kita priklausomybė – lydi visą gyvenimą, tik išmoksti ją kontroliuoti ir su ja darniai gyventi.

Taigi apie tai ir bus ši erdvė: apie darnų santykį su savimi ir su maistu. To santykio paieškas bei atradimus ir klystkelius. Ar lengva ir smagu apie tai kalbėti? Ne. Bet tikiu, kad prasminga. Rašymas – ir terapija man pačiai, o jei mano tekstai palies ar įkvėps bent vieną žmogų, būsiu laiminga.


Rašysiu ne tik apie maistą, o ir šiaip gyvenimiškus dalykus: mėgstu ieškoti prasmės, pastebėti, mokytis, augti ir atrasti, kaip kurti ir kokybiškai išjausti laimę. Čia dalinsiuosi savų laimės receptų paieškomis ir atradimais. Su maisto prieskoniu. 

Gero skaitymo :)

Su meile,

Viktorija

P.S. Visos šioje erdvėje naudojamos nuotraukos – mano. Pasižvalgyti po kitus mano darbus galite čia: www.viktorijagajauskaite.lt

  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon

© Plantastic

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now