• Viktorija | Plantastic

Apie miegantį kūną, emocinę komą ir pabudimą

Updated: May 4, 2019

Šias dvi nuotraukas skiria vieneri metai:



„Koks tavo svoris?“ – klausimas, pradėjęs man darytis jautrus maždaug prieš septyniolika metų. Tokia sąvoka kaip „pastovus kūno svoris“ man daug metų buvo sunkiai suprantama, nes svoris nuolat kito. Kartais daugiau, kartais mažiau, kartais mėnesiais, o kartais – dienomis. Per pastaruosius trylika metų mano kūno svoris keitėsi 30 kilogramų amplitudėje. Ryškiausi šuoliai buvo per maždaug du mėnesius nukritę 18 kilogramų ir iškart po to per du-tris mėnesius su kaupu sugrižę 28. Šiame įraše nesiplėsiu, kodėl taip nutiko (tai susiję ir su medicininėmis priežastimis, ir psichologinėmis, bet apie tai – ateityje), bet noriu pasidalinti mintimis apie kūną ir emocinę sveikatą.


Prieš kelias dienas man reikėjo šį tą rasti archyvuose ir užsikabinau už senų nuotraukų peržiūros. Deja, visas „baisiausias“ savo nuotraukas esu ištrynusi, bet pavyko rasti bent jau šiokių tokių savo nuotraukų iš tos praeities, kurią norėjosi pamiršti. Žiūrėjau žiūrėjau aš į tas nuotraukas, ir atrodo, kažkas apsivertė galvoje. Jau seniai nemačiau savęs tokios, kokia buvau. Nors nepamiršiu turbūt niekada. Bet anksčiau, žiūrėdama į save TOKIĄ, aš galvojau tik blogiausius dalykus, ir visi jie buvo apie kūną: kokia baisi! Kokia stora! Kokia bjauri! Dabar mano žvilgsnis labiau atsiribojo nuo kūno ir labiau matau nuotraukose savo būseną: kokia nelaiminga! Kokia nepasitikinti savimi! Kokios liūdnos akys! (net jei lūpos ir šypsosi)




Kairėje man septyniolika. Nuotraukoje esu labai patenkinta savimi ir savo kūnu. Jau keletą metų bandžiau atsikratyti nereikalingų 2-5 kilogramų, o čia nukrito visi 18! Aš nežinojau, kad galiu taip atrodyti ir anksčiau niekada nebuvau įsivaizdavusi savęs tokios. Bet tuo metu jaučiausi graži kaip deivė ir su didžiuliu įkvėpimu kūriau planus, kaip tuoj versiu naują gyvenimo puslapį, daug sportuosiu (tada man nebuvo galima aktyviai judėti, nes kovojau su liga ir manęs laukė operacija), būsiu sveika, aktyvi ir gyvensiu ilgai ir laimingai.


Tada įvyko operacija ir nors fiziškai buvau sveika (tik turėjau truputį palaukti, kol galėsiu pradėti judėti), bet aš susirgau psichologiškai ir kritau į giliausią emocinę duobę, kurioje kada esu buvusi. Prasidėjo persivalgymo priepuoliai, pradėjau vengti žmonių ir didžiąją laiko dalį sėdėjau namuose pasislėpusi rydama maistą. Natūralu, kad svoris ne tik sugrįžo, o ir sugrįžo su nemažu kaupu. Ir aš pradėjau nekęsti savęs. Nežinau, kuo labiau grįsta buvo mano neapykanta sau – ar fiziniu atvaizdu veidrodyje, ar psichologiniu savęs smerkimu, kad esu tokia silpna ir nesugebu susitvarkyti su savimi, neturiu valios ir esu nevykėlė, kad leidau sau, jog šitaip asitiktų. Man buvo žiauriai gėda su kuo nors apie tai kalbėti, tai šios temos net ir su artimiausiais vengiau, nors visada bendraudama jaučiau, kad ta tema yra kaip dramblys kambaryje – tik tas dramblys esu aš. Buvau nelaiminga, nusivylusi savimi ir manęs niekas nuoširdžiai nedžiugino, nors prieš kitus stengiausi atrodyti „kaip niekur nieko“, lyg nieko nebūtų įvykę.





Nuotraukoje dešinėje buvo mano vienos geriausių draugių gimtadienis ir jame buvo daugiau man nepažįstamų žmonių, ir aš iš gimtadienio taip ryškiai nepamenu nieko kito, kaip norą greičiau grįžti namo: man buvo gėda, kad kiti į mane tokią žiūri.


O čia (dešinėje) aš su ta pačia drauge stovykloje užsienyje, iki kurios kūriau planus „numesti svorio“, bet man, žinoma, nepavyko, ir teko važiuoti tokiai, kokia buvau. Iš kelionės visi įspūdžiai ir patirtys man atmintyje nublanko, nes viską užgožė gėda kiekiename žingsnyje dėl savęs, gėda pažindintis su naujais žmonėmis, gėda būti tokiai, kokia buvau.


Aš visiškai nepriėmiau savo kūno. Ir įdomus dalykas, viena vertus, su juo nesitapatinau, nes norėjosi visiems rėkti: „nežiūrėkit į mane, čia ne mano kūnas! Tokia, kokia esu dabar, nesiskaito, aš iš tikrųjų ne tokia!”, kita vertus, aš tapatinausi su tuo silpnu ir menku žmogum, kuris pavertė savo kūną tokiu. Buvau taip apsėsta savo kūno, kad nustojau gyventi dabartyje, nes ne tik prieš kitus, bet ir prieš save atrodė, kad tai, kas vyksta mano gyvenime dabar, „nesiskaito“, nes esu ne tokia, kokia iš tikrųjų esu. Mano didžiausias siekis buvo sugrįžti į save tokiam kūne, kokiame buvau numetusi svorio, ir pradėti gyventi „iš naujo”. Taigi gyvenau ateitimi, vydamasi praeitį: visiškai ignoravau dabartinę save, norėjau būti nematoma, iki tol, kol ateis diena, kai sugrįšiu į save iš praeities.


Per tuos metus aš ne kartą save protinau, kad šitoks požiūris yra nesąmonė. Kad bėga gražiausi mano gyvenimo metai, o aš kažko laukiu, koncentruojuosi ne į tai, kas vyksta dabar, o kaip viskas bus kažkada, kai pasieksiu tai, ko niekaip negaliu pasiekti. Ir turbūt didžiausia blogybė buvo ta, kad aš užuot pasidžiaugdama savo mažom pergalėm ir bet kokiu progresu, plakiau save rimbu už tai, kad esu dar nepakankamai gera, kad dar nepasiekiau to, ką – žinau – galiu pasiekti – nes kartą jau pasiekiau.

Ir ta kūno manija mane taip apsėdo, kad užvaldė visas mano gyvenimo sritis. Man atrodė, kad dėl visko, kas vyksta mano gyvenime, kaltas mano kūnas ir kol aš jo nesusitvarkysiu, nebūsiu verta dalykų: meilės, supratimo, pagarbos, ryšio. Nors aš turiu įgimto nuolankumo, bet aš pradėjau dar stipriau norėti įtikti žmonėms, nes man atrodė, kad jei mano kūnas nepakankamas, tai bent jau savo elgesiu galiu tai kompensuoti. Pradėjau nutylėti savo nuomonę, dažniau sutikti su kitų. Nemokėjau pasakyti „ne“ ir su viskuo sutikdavau. Kai jaučiau, kad žmonės manimi pradeda naudotis, menkinau save, kad „tai ir pati kalta“. Norėjau įtikti kitiems, kad taip pelnyčiau bent kažkokį kitų palankumą. Jei kažkas mane atstumdavo ar man nepritardavo bet kokiame kontekste, viską nurašydavau kūnui: taigi čia dėl to, kad stora. O tuo pačiu ir silpna, nes visi gi matė, kaip atrodžiau ir iki ko nusiritau dabar. Kas mane gali gerbti.





Keisčiausia tai, kad aplinkiniai mane laikė pasitikinčiu savimi ir drąsiu žmogumi. Aš pradėjau sau kelti klausimą viduje: jei kiti mane mato tokią, kodėl aš jaučiuosi priešingai? Ką tai reiškia? Kad aš veidmainė? Vaidinu stiprią, kai viduje – krizė? Ar čia mano stiprybė? O gal silpnybė, kad bijau prieš kitus pasirodyti silpna?



Iš tikrųjų kūniškumo manija manyje sužadino ir daug noro geriau pažinti save. Labiau gilintis į priežastis, kodėl jaučiuosi būtent taip, kaip jaučiuosi. Bet plačiau apie tai papasakosiu ateityje.


Prieš porą mėnesių pradėjau truputį krimstis dėl poros priaugtų kilogramų:



Ir tik dabar peržiūrėjusi savo senas nuotraukas aš supratau, kokią nesąmonę aš čia darau. 2-3 kg, seriously? Centimetru suapvalėjusos šlaunys, ko tikriausiai niekas net nemato? Dabar mano kūnas toks, apie kokį kažkada tik svajojau, ir aš drįstu prie jo kabinėtis, būti juo nepatenkinta?.. Truputį supykau ant savęs. Ir apskritai, juk aš vėl pradedu save lyginti su kitais (kitomis). Ne tokios lieknos šlaunys, ne tokią sunkią štangą iškeliu. O juk derėtų lygintis tik su savimi pačiu vakar.

Aš pamiršau. Pamiršau, kaip kažkada atrodžiau ir kokia dėl to buvau nelaiminga ir pamiršau vertinti, kokia esu laiminga dabar. Laiminga, nes sportuoju, nes mano kūnas sveikas ir aš jaučiu, kaip jis stiprėja. Laiminga, nes galiu tūpti, šokti, bėgti, šokinėti, eiti, kelti. Laiminga, nes turiu visas kūno dalis ir jos veikia. Laiminga, nes galiu patirti tą jausmą, kai po sporto užplūsta malonus raumenų nuovargis. Laiminga, nes nebesvajoju būti nematoma. Laiminga, nes nebegalvoju tų visų blogų dalykų apie save, kuriuos sukau galvoje diena iš dienos nuo ryto iki vakaro.

O kartu ir nepamiršau. Nepamiršau, ką reiškia gėdytis savęs visa esybe ir jaustis menka, nepamiršau, kaip stipriai kūnas veikia emocinę sveikatą. Nepamiršau, kaip šūdinai jaučiausi ir labai bijau, kad taip neatsitiktų vėl.



Kairėje aš – kai pradėjau po truputį tvarkytis su savimi, savo kelionės į psichologinį sveikimą pradžioje. Dešinėje aš – pernai, kai jaučiausi bene geriausios fizinės formos, kiek save atsimenu.




Ir suprantu, kad šie du atvaizdai – tai du skirtingi žmonės. Ir labiau ne fiziškai, o emociškai. Kiekviena mano mitybos nesėkmė ir nusivylimas mane augino ir mokė, bet turbūt didesnę dalį padarė sportas. Gal apie sportą kada parašysiu atskirą įrašą, nes vienu metu mane buvo apnikusi ir liguista sporto manija, bet dabar gryninuosi jausmą, kuris man labai patinka: jaučiu, kad nebesportuoju tam, kad gerai atrodyčiau. Sportuoju tam, kad gerai jausčiausi. Kiek dariau pertraukų sporte, tiek emociškai sugriūdavau. Ir tuomet galvodavau, kad įvykių grandinėlė atrodė taip: nebesportuoju --> auga svoris --> prastėja emocinė būsena. Per pastaruosius metus padariau atradimą, kad svoris gali kristi net ir nesportuojant, jei gerai jautiesi emociškai. Bet taip pat supratau, kad emocinei gerovei tiesiog būtinas sportas. Turbūt mano atveju sporto labiau reikia ne mano kūnui, o galvai, o tada galva pati padeda kūnui.


Dešimtmetį siekiau gražaus ir sveiko kūno, ir kai jį pasiekiau, supratau, kad man reikėjo siekti ne jo, o gražaus ir sveiko požiūrio į jį. Tikėtina, kelionė būtų buvusi trumpesnė.


Ką šiandien noriu sau priminti? Kad noriu mylėti save. Visą, ir tokią, kokia esu. Įdomus reikalas ta meilė sau: nėra taip, kad spragteli pirštais, ir atsitinka. Tikiu, kad jos reikia mokytis ir ją ugdyti. Bet turbūt pati nesupratau, kaip esu užaugusi šioje srityje, kol nepamačiau ir neprisiminiau, kaip buvo prieš keliolika metų. Ir nors šiandien nesijaučiu pamilusi save besąlygiškai, aš suvokiu, kad man galva daug sveikesnė ir pajėgesnė to išmokti. Aš vis labiau vertinu progresą ir vis mažiau vaikausi perfekcionizmo, stengiuosi vis mažiau save riboti ir duoti sau daugiau laisvės, vis mažiau savo kūną ir protą alinti kritika ir iš to kylančia streso būsena. Ir suprantu, kad truputį save nuvertinu, nes primiršau, kokį ilgą kelią jau nuėjau. Ir kalbu ne apie numestus kūno kilogramus, o nusimestus blogų minčių savo atžvilgiu kilogramus. Nors šiandien jaučiu, kad vis dar esu per griežta sau, bet dabar aš jau žinau, koks tai jausmas – mylėti save, stengtis būti sau draugu, ir džiaugiuosi kiekvienu savo žingsneliu į priekį.




Šias dvi nuotraukas skiria dvylika metų ir kažkiek, jau gerai nebežinau, kiek, kilogramų. Dešinėje jų daugiau. Bet dešinėje ir daugiau raumenų, daugiau stiprybės, daugiau išminties, daugiau meilės sau. Ir aš labai myliu savo randą ant pilvo, nes jis man primena mylėti save.



Dar daug ko išmokti, daug ko pasiekti kokybiško ryšio su savimi kelionėje, bet aš vis primenu sau: juk labiau džiugina ne rezultatas, o procesas. Greičiausiai mano kūnas dar dešimtis kartų keisis, bet svarbiausia, kad aš mokausi tai priimti kaip savo emocinio augimo dalį, nesvarbu, į kurią pusę kryptų svarstyklių skaičiai. Nors kartais jaučiuosi neužtikrinta ir nesaugi viduje, bet man patinka mano akių ramybė, kai žvelgiu į save šiandien. Nes aš žinau – aš galiu vėl priaugti ir vėl numesti svorio, bet jau į save žiūrėsiu kitaip, nes nebepamesiu to, ką per tiek metų esu išmokusi apie meilę sau. O kiek dar išmoksiu.











Maisto skiltį šiandien rašau truputį iš reikalo, nes jaučiu, kad ši dalis šiandienos įraše nelabai vietoje.

Bet kadangi už lango – šalta ir lietinga diena, pasidalinsiu greitu receptu, kurį įkvėpė kelionėje paragauta fantastiška sriuba (tą pačią dieną ėjome ten pat valgyti antrą kartą), kurią grįžusi namo bandžiau atkartoti.


  • Raudonieji lęšiai

  • Saldžioji bulvė

  • Pomidorų tyrė arba konservuoti pomidorai

  • Apkepintas svogūnas ir česnakas

  • Mėgstami prieskoniai

  • Ant viršaus – kapoti migdolai


Skanu, sotu, jauku ir šilta.



851 views
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon

© Plantastic

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now