Kiek sveria savijauta?

Nors esu humanitarė ir kūrybininkė, ir su skaičiais draugauju sunkiai, vis tik yra rūšis skaičių, nuo kurių jaučiuosi priklausoma. Tai – (kūno) svarstyklių rodomi skaičiai. Žinau, kaip tai kvaila ir nemėgstu savęs už tai, bet (kol kas) taip yra.

Turiu seną įsišknijusį įprotį kasryt atsikėlusi pasisverti. Prisipažinsiu, tas svėrimasis man yra toks įprastas ryto ritualas, kad tai darau automatiškai, ir tik neturėdama progos ryte pasisverti (jei būnu kažkur išvykusi ir tenka nakvoti ne namie) susimąstau, ką man tai reiškia. Viena vertus, reguliarus svėrimasis man padeda jaustis ramiau ir išlaikyti kontrolę, kad su maisto kiekiu šiuo metu judu tinkama linkme (nes man dažnai iššūkis įsivertinti, koks maisto kiekis man yra optimalus fiziologiškai: kalorijų aš neskaičiuoju ir neskaičiuosiu, o porcijų dydžio samprata gyvenime ne kartą radikaliai keitėsi). Kadangi mano kūnas labai jautriai reaguoja į didesnį suvartoto maisto kiekį, jei tik suvartoju daugiau negu reikia – tas „daugiau“ kaipmat nugula ant kūno. Todėl svėrimasis atrodo racionalus būdas neišklysti iš kelio. Bet tik visai neseniai įsisąmoninau vieną dalyką (žinojau jį, bet ignoravau): kad esu priklausoma nuo to rytinio skaičiaus svarstyklėse.

Skaičius, kurį pamatau, tarsi apsprendžia mano dienos pradžios nusiteikimą: jei skaičius mažesnis nei vakar – pasijaučiu gerai ir didžiuojuosi savimi, jei skaičius toks pat kaip vakar – jaučiuosi stabiliai rami, jei skaičius didesnis – jaučiu nusivylimą (savimi, be abejo). O kas nutinka, kai neturiu galimybės pasisverti? Jaučiuosi pasimetusi, nes aš nežinau, kaip jaustis!

Tik visai neseniai sąmoningai ir dėmesingai supratau, kaip tai klaikiai neteisinga. Kaip gali būti, kad keli šimtai gramų šen ar ten įgauna tokią didelę reikšmę, kai kalbu apie savo kūną, kuris yra nuolat kintantis procesas?

Dabar bandysiu tai pakeisti. Kaip – kol kas nežinau. Bet rasiu būdą. Žinau, gal kažkas siūlys tiesiog nelipti ant svarstyklių – bet kol kas jaučiuosi taip, lyg jos būtų kaip cigaretė rūkaliui. Kaip sunku atsilaikyti, kai yra kambaryje! Gal kažkas siūlytų paslėpti jas – ir galbūt tai būtų visai geras sprendimas, bet ne dabar. Šiuo metu kovoju daug kitų vidinių kovų ir stumiu save iš komforto zonos kitose srityse, todėl tos svarstyklės yra kaip ramybės oazė – nesinori to drastiškai atimti iš savęs. Iš patirties žinau, kad ilgalaikėje perspektyvoje man drastiški dalykai veikia prasčiau nei pokyčiai, kuriuos įvykdau pamažu ir palaipsniui. Tad ir čia taip bandysiu. Manau, svarbiausia daugiau apie tai sąmoningai galvoti: kodėl man tai svarbu? Kaip dėl to jaučiuosi? Šiuo metu stengiuosi treniruotis: pamačiusi skaičius, stengiuosi į juos žiūrėti tik kaip į nuogą skaičių, be jokio emocinio atsako. Mažiau? Gerai. Daugiau? Nieko tokio. Kol kas sunku, neslėpsiu. Bet stengiuosi sau ramiai kartoti, kad mano savijauta priklauso nuo daugybės kitų dalykų, tik ne nuo skaičių. Jie nieko neapsprendžia. Čia aš nusprendžiu, kaip į juos reaguoti. Ir tie sprendimai tikrai ne visuomet teisingi. O šiaip, turbūt turiu pasidžiaugti tuo, kad prieš keletą metų aš apskritai neturėjau tokios sąvokos kaip „stabilus kūno svoris“, todėl dabartiniai +1,5kg prie mano jau keletą mėnesių nusistovėjusio svorio šiuo metu man nekelia panikos ir į juos žiūriu kaip į gerą galimybę pačiai su savimi nuoširdžiau susidraugauti. Neneigsiu, kad turiu tikslą tuos skaičius sumažinti, bet kol tai darau, stengiuosi iš proceso pasiimti kuo daugiau naudos sau: ir į tuos kasdienius svėrimosi ritualus žiūriu kaip į emocines mankštas.

Kaip sunku savęs nesmerkti. Kaip sunku savęs neteisti. Bet kaip reikalinga!

Dar labai noriu pasidalinti mintimis apskritai apie santykį su kūno svoriu ir su savo kūnu, ir apie dar krūvą dalykų, kuriuos norėčiau dabar surašyti..bet viena iš šiuo metu man keliamų užduočių sau – nuoseklumas, todėl paliksiu tai kitiems įrašams.

---

Šiandien – jau truputį anksčiau reklamuotas burgeris :) Taip jau nutiko, kad namuose atsirado visų burgeriams reikalingų ingredientų, nes dariau Veggo produktų fotosesiją. Tad burgeriai nutūpdavo ant vakarienės stalo kelias dienas iš eilės. Ir ką? Ir nieko, išgyvenau savo akistatas su svarstyklėmis! :D

Tikrai nesiūlau burgerių kasdien, nes tai nėra pats sveikiausias pasirinkimas, bet kartais pasilepinti galima. Svarbiausia, mano manymu, tai darant iš tiesų mėgautis ir nesigraužti – jei tai darai retai, tai kartais galima.

Šiaip man burgeriai visuomet asocijuojasi su improvizacija, bet pasidalinsiu, ką naudojau konkrečiai šiam, kuris pūpso kadre:

• Veggo burokėlių kepsniukai

• Burgerių bandelės (naudoju šias)

• Salotos lapas

• Pomidoras

• Agurkas

• Česnakų daigai (šių metų atradimas!)

• Veganiškas majonezas (yra keli variantai, man skaniausias šis)

• Majonezo ir garstyčių padažas (veganišką majonezą sumaišau su trupučiu garstyčių ir agavos sirupo)

Ant apatinės bandelės tepiau majonezą, klojau salotos lapą, dėjau dar šiltą paskrudintą burokėlių kepsniuką, sudėjau griežinėliais pjaustytus pomidorus su agurkais, apipyliau majonezo-garstyčių padažu ir apibarsčiau česnakų daigais. Ant viršaus dėjau majonezu pateptą viršutinę bandelę (jei jau valgau burgerį, man jis turi būti skanus ir su daug padažo).

Trumpai apžvelgiant kitus Veggo kepsniukus: burgeriams man skaniausi burokėlių kepsniukai (tikras ir daržoviškas skonis) ir meksikietiški sojų kepsniukai (jei norisi labiau junk food tipo skonio. Kitos dienos variacija buvo su šitomis bandelėmis, kurių skonis man labai dirbtinis, tai derinys su jomis, sojų burgeriu ir majonezu man iš skonio labai priminė McChicken’ą arba Fish Mac’ą :D bet jų nevalgiau jau bent 16 metų, tai galiu ir klysti :D) O kopūstų ir morkų daržovainiai man tokie skanūs patys iš savęs, kad net nededu jų į burgerius (tikiu, kad derėtų, tik nebandžiau!), nes man norisi juos valgyti atskirai ir mėgautis jų skoniu :)

Veggo burgerių galima įsigyti Maxima parduotuvėse ir, žinoma, Veggo shop.

P.S. čia nėra komercinė reklama – dalinuosi tuo, ką valgau ir mėgstu.