• Viktorija | Plantastic

Nuo kažko reikia pradėti

Čia simboliškai: ir kalbant apie blog'o, ir apie dienos pradžią.

Šiaip aš esu linkusi komplikuoti dalykus savo galvoje. Atrodo, jei jau kažką darau, privalau tai daryti nepriekaištingai. Jei kažką pradedu, turiu būti iki galo pasiruošusi. Bet su amžium ateina išmintis, o su ja – vis dažnesnis suvokimas, kad niekada nebus to tobulo momento, niekada nebūsime tobulai pasiruošę, todėl kartais geriau imti ir daryti, nes dalykai pasidaro tik kai juos darai. O būtų gaila, jei taip ir neįgyvendintum to, ko labai norėjai, nes..nesulaukei to „tobulo tinkamiausio momento“.

Mintys apie šį blog‘ą sukosi jau labai seniai. Iš pradžių labai norėjau pradėti rašyti veganiško maisto receptų blog‘ą, nes žmonės vis klausia „tai ką tu valgai?“, ir neišvengamai kyla noras parodyti, kad augalinė mityba – tai ne tik obuolys, salotos lapas ir morka. Bet čia susidūriau su dilema, nes labiau norėčiau skleisti žinią apie sveiką maistą, o juk patys įdomiausi, skaniausi ir visavalgiams netikėčiausi receptai – tai visokie burgeriai, lazanijos, picos, cepelinai ir desertai. Tai kaip tada čia daryti?

Aš pati stengiuosi atrasti balansą tarp daržovių ir šokolado. Prisipažinsiu – ne visada pavyksta. Mano mityba dažnai būna banguota: vienu metu maitinuosi sveikai ir švariai, gerai jaučiuosi, o jei dar nukrenta šiek tiek svorio, po kurio laiko nusprendžiu, kad pasiilgau saldumynų ir „jau galiu sau leisti“ (nes gi tokia šaunuolė buvau!). Tada būna, kad leidžiu sau taip, kad visai pasileidžiu. Šokoladas, ledai, čipsai, sūreliai (taip taip, viskas vegan!) uždominuoja racioną taip, kad jau po neilgo laiko pajaučiu suprastėjusią savijautą, nuotaiką ir sunkiau įsispraudžiu į džinsus. Tuomet vėl ateina metas sprendimams – ir grįžtu prie sveikos mitybos, nes kūnas jau ilgisi geros savijautos. Taip ir laviruoju :) Žinau, kad labai lengva pasakyti, jog idealu yra išlaikyti balansą ir maitintis iš pagrindų sveikai, bet kartais sau leisti ir tų saldžių „nuodėmių“. Lengva pasakyti, bet sunku įgyvendinti. Būna periodų, kai pavyksta to pasiekti, bet riba tarp „kartais“ ir „dažnai“ yra labai plona ir slidi. Kartais man geriau visiškai atsisakyti saldumynų ir beverčio maisto, nes po kurio laiko potraukis jam ima mažėti ir tampa vis lengviau. Bet visi mes žmonės, tad ima ir atsitinka, kad vis tik paslystu. Tada didžiausias iššūkis – nekaltinti savęs ir iš to nusivylimo savimi visai „nutrūkti nuo grandinės“, o pasakyti sau, kad viskas gerai, visko būna ir reikia. Paslydai? Nieko tokio, atsistok ir eik toliau. Sau būti draugu daug sunkiau nei kritiku.

Taigi šį blog‘ą pradedu viešu prisipažinimu: taip, aš turiu priklausomybę nuo maisto. Ilgą laiką galvojau, kad „kai pasveiksiu“, tada norėsiu pasidalinti savo istorija. Galbūt parašyti knygą, o gal pradėti blog‘ą. Nes vis daugiau susiduriu, kiek žmonių turi problemų su mityba. Aš paauglystėje buvau girdėjusi tik apie du mitybos sutrikimus: anoreksiją ir bulimiją. Kadangi nei vieno, nei kito sau priskirti negalėjau (anoreksija atkrenta, nes aš valgydavau be soties, o bulimija atkrenta, nes nėkart nesu išvėmusi maisto, kad ir kokius nežmoniškus kiekius jo anksčiau suvalgydavau). Todėl nesupratau, kad mano besaikis valgymas ir persirijimo priepuoliai irgi yra sveikatos sutrikimas – paprasčiausiai todėl, kad apie tai nebuvo man prieinamos informacijos. Todėl laikiau save bevale, pykau ant savęs, kaltinau ir smerkiau save, gyvenau nuolatinėje gėdoje prieš kitus (nors stengiausi tai laikyti didžiausioje paslaptyje, man atrodė, kad visi aplink mato ir supranta, kas su manimi vyksta, ir mane dėl to smerkia), kas visiškai sugadino mano santykį su savimi ir užspaudė savivertę. Nereikia turbūt nė sakyti, kad ant tokios savijautos pamatų laimės nepasistatysi. Ilgus metus giliai viduj buvau žiauriai nelaiminga, bet dar giliau turėjau viltį, kad viskas laikina, ir gyvenau ateitimi: „kaip bus, kai susitvarkysiu“. Man dabar sunku atsekti tą tikslų atskaitos tašką, kada viskas prasidėjo, bet pirmuosius požymius iš prisiminimų pastebiu maždaug nuo tada, kai man suėjo 12-13 metų. Dabar man beveik trisdešimt. Taigi gyvenu su tuo daugiau nei pusę savo gyvenimo. Juodžiausias periodas buvo 2006-2007-aisiais. Tada supratau, kad pasiekiau visišką dugną ir net pati norėjau kreiptis į specialistus pagalbos, bet nežinojau, į ką, o gal ir pati pernelyg neieškojau, nes kalbėtis apie tai su kažkuo atrodė nepakeliamai sunku. Kadangi nuo mažumės esu labai savarankiška, pasirinkau sunkesnį kelią – padėti sau pati. Tada ir prasidėjo mano didžioji paieškų kelionė, įvairiomis formomis tebesitęsianti iki šiol.

Ilgai laukiau to momento, kai pajausiu, kad „dabar jau viskas, pasveikau!“, ir mano gyvenimas kardinaliai pasikeis. Dabar jau nė nebepamenu, kiek tokių momentų buvo ir kuris buvo pirmas. Žinau tik tiek, kad tokia būsena, kai atrodo, kad viskas jau praeityje, būdavo laikina. Sukildavo euforija, bet jai praėjus sekdavo atkrytis, kuomet vėl grįždavau prie savo senų įpročių – tiek valgymo, tiek savęs smerkimo. Gerai tik tiek, kad sulig kiekvienu atkryčiu duobė tapdavo vis mažiau gili ir nuo jos vis lengviau atsispirti. Nebesuskaičiuoju, kiek tokių duobių praeiti man reikėjo, kol atėjo suvokimas, kad mano siekamybė turėtų būti ne jausmas „kaip viskas bus, kai tai bus praeityje“, nes aš gyvenu ateitimi (kuri neaišku, ar ateis tokia, kokios jos tikiuosi), o mano gyvenimas bėga pro šalį. Suvokiau, kad mano siekiamybė turėtų būti gyventi dabartimi – būti čia ir dabar, priimti save tokią, kokia esu, džiaugtis tuo, ką jau turiu, mylėti ir vertinti save už tai, ką darau gerai, o ne smerkti ir nekęsti už tai, kas nepavyksta. Nes tik taip galėsiu padėti sau. Nes tik turėdama sveiką ryšį su savimi, galėsiu kurti darnų ryšį su kitu, kurti savo ateitį, kurti laimę sau ir skleisti ją aplinkiniams.

Aš karštai tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties – mes tik ne visada tas priežastis pastebime, o kartais reikia laiko joms suprasti. Nuoširdžiai jaučiu stiprų dėkingumą savo priklausomybei, nes jos dėka tiek daug ieškojau, tiek daug atradau ir dabar esu tuo, kas esu. Niekada nebenorėčiau grįžti ten, kur buvau, jausti to, ką jaučiau, todėl labai noriu dalintis, kad galbūt padėčiau kažkam, kas dabar taip gyvena ir jaučiasi panašiai. Nors aš nesikreipiau į specialistus ir mano ieškojimai buvo savarankiški, patariu kreiptis – sutaupysit brangaus laiko. Gyvenimas trumpas, juo reikia džiaugtis ir gyventi jį laimingai :)

Taigi. Atmetu savo perfekcionistinį norą, kad šis blog‘as būtų tobulas, ir..tiesiog pradedu. Nenoriu iš anksto apsibrėžti, koks jis bus, koks bus jo formatas ir kokiu dažnumu rašysiu. Nes man pačiai būdinga susikurti standartą, ir jei eigoje sugalvoju improvizacijų, kaltinu save, kad esu nenuosekli ir nesilaikau savo standarto. Šiandien rašau, kaip jaučiu, kitą dieną rašysiu, kaip jausiu tądien. Pastaruoju metu vis labiau stengiuosi nusimesti norą viską gyvenime ir galvoje susidėlioti į aiškias ir apibrėžtas vietas. Iki šiol man tai atnešdavo daugiau nusivylimo, nes suvokiu, kad gyvenimas nėra kažkokia baigtinė visuma, viskas yra dinamiška, ir tai nėra savaime blogai. Gyvenimas yra procesas, mes patys esame procesas :)

Žinau, kad ilgų tekstų „niekas neskaito“, bet širdy tikiu, kad yra, kas skaito, tad ačiū už laiką ir dėmesį tiems, kurie vis dar čia :) Man prabilti apie tai, ką tiek daug metų laikiau paslaptyje, nėra lengva. Baisu, drovu, bet kartu ir tokia išlaisvinanti patirtis, kad net šiurpas eina kūnu nuo minties, kad tam ryžausi.


Atrodo, noriu tiek daug papasakoti, bet pasitaupysiu kitiems įrašams. :)


Pirmojo įrašo proga – paprasta idėja dienos pradžiai arba skystam užkandžiui dienos eigoje.


Ką aš paprastai naudoju (ir rūpinuosi to visada turėti namuose):

  • Sunokęs bananas

  • Gera sauja šaldytų uogų (tinka įvairios: braškės – klasika, avietės – mažiau saldu, vyšnios – sodru, šilaguogės – prašmatnu, juodieji serbentai – ekonomiška)

  • Apie šaukštą avižų sėlenų (suteikia sotumo, išbrinkus – tirštumo, ir papildo racioną skaidulomis, o tai labai sveika žarnynui)

  • Nebūtina, bet suteikia glotnumo skoniui ir sotumo: šaukštas riešutų sviesto (kas labai skaičiuoja kalorijas, greičiausiai apsieis be jo)

  • Stiklinė augalinio pieno (kokteiliams man labiausiai tinka avižų arba ryžių pienas)

Kalbant apie riešutų sviestą, aš pati naudoju ir rekomenduoju pirkti be pridėtinio aliejaus, nes riešutai ir taip baisiai riebūs. Aš pati naudoju šį (crunchy). Man jis patinka, nes be pridėtinės druskos ir stambaus malimo – su smulkiais riešutų gabaliukais, kurie smagiai traška burnoje. Yra ir smooth (sumaltas iki kreminės masės), bet man mažiau patinka tekstūra, nes labiau veliasi burnoje. Skonio reikalas. Dar nemokamai pareklamuosiu tokį fainą lietuvišką produktą, dviejų veganių draugių gaminamą riešutų sviestą „Sviestas sviestuotas“. Aš, prisipažinsiu, jį perku tik švenčių proga :)) Šitie sviestai (ypač anakardžių!) pavojingai skanūs, todėl prisibijau padauginti. Tiesa, jie su druska, kas tik pagerina skonį, bet aš ir taip valgau gan sūriai, o mano organizmas į druską reaguoja jautriai, tai stengiuosi bent jau riešutų sviestą valgyti nesūdytą.

Grįžtant prie kokteilio – viską dedu į blenderį ir plaku, kol nebelieka šaldytų uogų gabaliukų (nors jei ir lieka, nieko tokio).

Tokį kokteilį galima gerti iš karto (bus maloniai vėsus) arba susipilti į buteliuką (pageidautina – daugkartinio naudojimo, kad tausotume gamtą) ir neštis su savimi, o gerti po treniruotės ar bet kada dienos metu išalkus.

Man toks kokteilis, prisipažinsiu, pernelyg ilgam sotumo nesuteikia, bet numalšinti „kirminą“ ir išvengti nereikalingo užkandžiavimo, kol galėsiu normaliai pavalgyti – padeda.

Čia pati paprasčiausia kokteilio versija, jeigu ką. Į blenderį galima dėti visko, ko širdis, žarnynas ar skonio receptoriai geidžia: šaukštą močiutės uogienės, chia sėklų, maca miltelių, guaranos miltelių, kanapių sėklų, kokoso drožlių ir t.t.


Pati labiausiai mėgstu susipilti į gražią stiklinę ir pasimėgaudama lėtai išgurkšnoti per aplinką tausojantį dailų šiaudelį. Nors, neslėpsiu, būna, kad išmaukiu ir tiesiai iš blenderio ąsočio, o tada einu prie veidrodžio valytis violetinių arba rožinių ūsų :)



Ačiū, kad skaitot!

  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon

© Plantastic

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now