• Viktorija | Plantastic

Valgyti namuose ar mieste?

Prieš kelias dienas su pažįstama (Marija) diskutavome apie tai, ar verta mieste valgyti tokius patiekalus, kuriuos be didelių pastangų galima pačiam pasigaminti namuose. Tema kilo iš to, kad pasakojau įspūdžius apie seniai norėtą išbandyti vietą (DLYPSN), kur valgiau skanų ir išvaizdų spirulinos smoothie bowl'ą. Marija atsakė, kad vengia mieste valgyti tai, ką lengva ranka gali pasigaminti namuose pati. Susimąsčiau, kokia mano pozicija šiuo klausimu.


Apskritai dabar mieste valgau labai mažai ir ypač retai, dėl kelių priežasčių:

1. Tai neekonomiška ir man paprasčiausiai tam gaila pinigų;

2. Pati mėgstu gaminti;

3. Kai išėjau iš darbo ir pradėjau freelancinti, jei neturiu fotosesijų ar susitikimų su klientais, dažniausiai laiką leidžiu ir dirbu namuose (taip, turiu namisėdos geną), tad išlįsti į miestą man – papildomos pastangos ir laikas.


O bet tačiau, neslėpsiu, kad kartais faina kažkur mieste gražiai ir skaniai pavalgyti, nes anksčiau minėtos priežastys turi ir kitą medalio pusę:

1. Labai retai valgant kavinėse, tai tampa būdu palepinti save ir nesigraužti dėl išlaidų, mat jos labai retos;

2. Kartais tiesiog žiauriai tingiu arba neturiu laiko gaminti;

3. Užsisėdėjus namuose išeiti į miestą tampa pramoga, tad kartais to paprasčiausiai norisi.


O ir šiaip, kaip prasitariau Marijai – namuose, jei valgau viena, dažniausiai neskiriu dėmesio nei maisto pateikimui, nei serviravimui, nes... kam gaišti laiką ir energiją, kai vis tiek tuoj pat viską suvalgysi? Nežinau, gal tai išliko nuo tų laikų, kai šlamšdavau viską iš eilės tiesiai iš puodų ir keptuvių, nes maisto dėjimas į lėkštę atrodė tikras laiko vilkinimas, pavėlinantis maisto patekimo į burną ir skrandį momentą. Bet ir dabar kartais „taupau vieną lėkštės plovimą“ ir valgau iš puodo, arba jei ir valgau iš lėkštės, sukrečiu maistą į ją bet kaip, nes ir šiaip mėgstu košes ir visokias marmaliūzes. Kai namuose valgome dviese ar kai gaminu draugams – visai kitas reikalas, nes tuomet jaučiu didelį malonumą patiekti maistą gražiai ir dėmesingai. Kad ir kaip kvailai tai skamba, bet atrodo, kad dėl savęs vienos stengtis „neapsimoka“ :) Į tai galima pažiūrėti dvejopai: ir kaip į savęs nevertinimą ar nemeilę sau, ir kaip į žmogišką paprastumą ir praktiškumą. Savo pačios patogumui renkuosi antrąjį variantą :)


Būna, kad valgymą namuose paverčiu maža švente sau – nors taip būna tikrai labai retai, derėtų dažniau. Bet apie valgymo ritualus – būsimuose įrašuose. :)


Šiandien recepto nebus, užtat bus idėja, kur užkąsti mieste to, ką, sakytum, visiškai paprasta pasidaryti namie pačiam, tačiau labai tikėtina, kad taip gražiai ir skaniai nepasidarytum. Ir ne dėl to, kad nemokėtum, o paprasčiausiai todėl, kad greičiausiai neinvestuotum laiko į tokius paprastus „patiekalus“ kaip košė ar salotos.

Nuotraukose – Holy Donut „Pusryčių klubo“ repertuaro dalis. Prašmatni migdolų piene virta avižinių dribsnių ir bolivinės balandos košė (šilkinio skonio, neperdedu!) su karamelizuotais bananais, šviežiomis šilauogėmis ir klevų sirupu, ištaigingos salotos su karijų riešutais, avokadais, saulėje džiovintais pomidorais... na pasakykit, kas skiriat tiek dėmesio košei ir salotoms namuose? :)


Beje, jei susidaro įspūdis, kad kažką reklamuoju, tai tikrai ne komerciniais tikslais. Šias nuotraukas dariau mano mylimam projektui auGalybė. Jo dėka dažniausiai ir valgau mieste! Ir dar nemokamai. Tiesa, dažniausiai po fotosesijų ragauju jau atšalusį maistą :) Bet Holy Donut buvo super draugiški ir košę man pagamino iš naujo, kad paragaučiau šiltos. Žiauriai miela! Ir kaip jų nemylėt?

auGalybę dar tikrai minėsiu savo blog'e, rodydama maisto mieste vaizdus, bet tiems, kas pirmą kartą girdit apie ją, trumpai: tai kampanija, kurios tikslas – paskatinti kavines ir restoranus į savo valgiaraščius įtraukti daugiau augalinio maisto. auGalybės projektą vykdo ne pelno siekianti gyvūnų teisių organizacija „Tušti Narvai“, kurioje savanoriauju kaip fotografė. Čia tas atvejis, kai savo noru einu fotkinti ne už pinigus, o už maistą :D O jei rimtai, labai džiaugiuosi (ir didžiuojuosi!) galėdama prisidėti prie augalinio maisto populiarinimo, nes matau tame prasmę (kodėl ir kokią – dar bus progų papasakoti).


Šiandien tiek! Pasižadėjau sau bent kartais trumpinti įrašus. :)



© Viktorija Gajauskaite Photography

  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon

© Plantastic

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now